Įdomi informaciją apie kalbą

Lyginant gyvūnus ir žmones, žmonės savo kalbos profesionalumu, daugybę kartų lenkia gyvūnus. Žmonės, tai vieninteliai gyvi sutvėrimai, kurie kalbos pagalba gali išreikšti jausmus, veiksmus, mintis, savybes, nupasakoti tam tikrus reiškinius ar daiktus. Gyvūnai taip pat gali bendrauti, tačiau jų kalbinės galimybės kur kas skurdesnės. Dažnai nė nesuvokiame, koks puikus dalykas yra kalba. Tai įprastas reiškinys, leidžiantis bendrauti, sakyti žodžius, sakinius, išreikšti nuomonę ir dar daug kitų dalykų. Kasdien kalbėdami, nesuvokiame, jog be kalbos nebebūtų ir mūsų. Tai vienas tų dalykų, kuriuos turime be galo branginti, o branginti tikrai yra už ką. Keletas, dalykų, padėsiančių suvokti kalbos svarbą.

  • Kalbėdami panaudojame maždaug 100 krūtinės, kaklo, žandikaulio, liežuvio ir lūpų raumenų.
  • Kalbant, balso tonas parodo kalbančiojo nuotaiką, balso tonas gali išreikšti džiaugsmą, liūdesį, nuobodulį, skubėjimą, pyktį, išgąstį ir t.t. Taip pat, emocijas gali išreikšti ir veido išraiška, tačiau balso tonas, turi ne ką mažesnę galią išreikšti įvairias emocijas.
  • Per vieną sekundę, žmogus gali ištarti net 14 garsų, tam žinoma padeda liežuvis ir lūpos.
  • Gyvūnai geba bendrauti apie dalykus kurie yra dabar ir čia, tuo tarpu žmonės gali kalbėti apie praeitį, dabartį ir ateitį. Yra gyvūnų, kurie netgi nepamena kas buvo praeityje, o apie ateitį jie net negali įsivaizduoti, tuo tarpu žmonės čia yra ne tik protingesni bet ir geba apie tai kalbėti.
  • Žmonės, kitaip nei gyvūnai, gali kalbėti apie dalykus kurie iš tiesų nė neegzistuoja, arba apie kurių egzistavimą nesame tikri. Dažnai kalbame apie angelus, pragarą, rojų. Niekas jų nėra matęs, tačiau visi apie juos kalba, tai vienas tų kalbinių bruožų, kuris išskiria žmones iš gyvūnų.
  • Kalba yra universali, iš atskirų raidžių galima sudėti žodžius, iš žodžių sakinius iš sakinių tekstus ir t.t. Gyvūnijos pasaulyje, sakinių išgirsti tikriausiai nepavyks. Galima išgirsti užtęstus garsus, tam tikrą judesnių kratinį, tačiau tai neatitinka žmonių kalboje esančių sakinių, o tuo labiau pasakojimų.
  • Kalbos pagalba, t.y. pasitelkiant įvairius garsus, bei žodžius, turime galimybę pamėgdžioti gamtos garsus, gyvūnus ir kt. Visi kiti gyvieji sutvėrimai to negeba, gyvūnai geba skleisti tik jiems būdingus garsus, tačiau kitų pamėgdžioti jie negali. Kartais bandoma gyvūnus išmokyti vienų ar kitų garsų arba žodžių, paprastai rezultatas nebūna toks kokio tikimasi, tačiau panašumų į kai kuriuos žodžius, kartais galima įžvelgti.
  • Įvairių tautų žmonės kalba skirtingomis kalbomis, tuo tarpu gyvūnai, geba skleisti garsus, kurie, kaip manoma yra bendri visose kalbose. Taigi, nesvarbu ar vilkas yra Rusijoje, Anglijoje ar Lietuvoje, jis vis tiek skleis tuos pačius garsus.

Kalba, tai tikriausiai pats svarbiausias bruožas, skiriantis žmones ir gyvūnus. Dėl skirtingų vokalinių struktūrų ir kitų dalykų, gyvūnai nesugeba kalbėti, o žmonėms tai pavyksta puikiai. Jau nuo mažų dienų vaikai mokomi kalbėti, jie skleidžia įvairius garsus, suprantamus tik jiems, tačiau tai jau pirmieji jų kalbiniai požymiai, kurie vėliau tobulėja ir pamažu atsiranda pirmieji, nors ir netobuli žodžiai, o vėliau ir padriki ir netobuli sakiniai. Kalba, tai vienas tų žmogiškų sugebėjimų, kuriuos reikia branginti ir saugoti. Žmonės geba kalbėti ne tik savo klaba, tačiau ir užsienio kalbomis, o tai reiškia, jog kalbos jungia visą pasaulį. Kalba tai raktas, atveriantis duris į naujas kultūras, pažintis su naujais žmonėmis bei pasaulio pažinimą.