Žmonių ir gyvūnų kalba

Ir žmonės ir gyvūnai turi savo kalbą. Taip jie išreiškia daugybę dalykų. Žinoma, kalbos gerokai skiriasi, tačiau jų funkcija išlieka ta pati. Nors, jei būtume paprašyti pasakyti skirtumą tarp gyvūnų ir žmonių, turbūt pirmoji mintis, būtų kalba. Atrodo, jog žmonės turi įprastą kalbą, kuri visiems puikiai pažįstama ir tai išskiria juos iš kitų gyvūnų. Vis dėl to, gyvūnai taip pat bendrauja ir turi tam tikrą, savo kalbą. Ji gerokai skiriasi nuo žmonių kalbos, tačiau, atsakymas, jog žmones ir gyvūnus skiria tai, jog gyvūnai nekalba būtų ne visai tikslus.

Visais atvejais, žmonių kalba yra tobulesnė ir labiau išvystyta. Žmonės gali ne tik bendrauti žodžiu, tačiau taip pat yra galimybė bendrauti kūno kalba, judesiais, o taip pat ir rašytine kalba. Tuo tarpu gyvūnai kalbos tobulumu pasigirti negali. Vis dėl to, gyvūnai taip pat turi savo kalbą. Turbūt paprasčiausias pavyzdys, tai naminis gyvūnėlis, kuris jausdamas alkį, tam tikrais garsais arba savo kūnu šeimininkui išreiškia, jog jis alkanas. Nors žmonių ir gyvūnų kalba skiriasi, suprasti kuomet gyvūnas alkanas, gana paprasta. Vadinasi, nors ir skiriasi kalba, galima suprasti ką nori pasakyti ar parodyti gyvūnai.

Žmonės ir gyvūnai geba skleisti vienokius ar kitokius garsus. Žmonių skleidžiamų garsų įvairovė yra kur kas platesnė, be to jie geba netgi imituoti gyvūnų skleidžiamus garsus. Kalbant apie gyvūnus, dauguma jų, geba skleisti tik pavienius garsus, būdingus tik vienai ar kitai gyvūnų grupei, tačiau tai jiems neteikia diskomforto, nes gyvūnijos pasaulyje jie geba puikiai komunikuoti. Gyvūnijos pasaulis labai platus ir jame yra begalė skirtingų gyvūnų, pradedant nuo mažų vabzdžių ir baigiant dideliais gyvais, tokiais kaip drambliai, žirafos ir kt. Kiekvienas jų, skleidžia tam tikrus garsus, kuriuos paprastai supranta tik tos pačios rūšies gyvūnas, tačiau tai juos ir išskiria iš kitų.

Įprastinė kalba yra gana monotoniška, paprastoje kalboje ar pokalbyje nepasitaiko itin neįprastų garsų. Gyvūnijos pasaulyje viskas yra kitaip. Čia galima išgirsti galybę skirtingų garsų. Nuo griausmingo riaumojimo, pikto lojimo, iki meilaus miauksėjimo ar muzikalaus paukščių čiulbėjimo. Visi šie garsai labai skirtingi, tačiau kiekvienas jų savitas ir galintis išreikšti skirtingus dalykus. Miesto šurmulyje, gyvūnų tikriausiai išgirsti nepavyks, tačiau nuvykus į gamtą, iš karto pasitinka gyvųjų garsų gama. Maloniai čiulba paukščiai, dūzgia bitės ir kiti vabzdžiai, nedrąsiai nušuoliuoja koks nors gyvūnas , sušnypščia gyvatė, tolumoje pasigirsta stambesnio gyvūno skleidžiamo garsai ir apima, jausmas, jog visi esame be galo skirtingi, tačiau visų mūsų skleidžiami garsai, gamtoje labai dera ir sukuria tam tikrą muzikinę simfoniją, kurios klausytis labai malonu, tačiau neįmanoma atkartoti.

Kalbinis skirtumas, nėra vienintelis skirtumas skiriantis žmones nuo gyvūnų. Tačiau, nors ir nemokame vieni kitų kalbos, galime suprasti kuomet vienas ar kitas gyvūnas kažko bijo, pyksta, jaučia alkį, džiaugiasi ir panašiai. Norint suprasti vienus ar kitus ženklus, visai nebūtina to mokytis specialiai. Visa tai ateina iš gamtos ir tampa natūraliu reiškiniu, leidžiančiu net ir nemokant kalbėti ta pačia kalba, suprasti tam tikrus dalykus. Taigi, pradžioje minėtas, skirtumas, kuris skiria žmones nuo gyvūnų, iš tiesų, galėtų būti priskirtas netgi prie panašumų. Nors skleidžiami garsai ir nėra vienodi bei suprantami, ir žmonės ir gyvūnai geba juos skleisti ir jų dėka gali bendrauti, o tai reiškia, jog kalba egzistuoja ir žmonių ir gyvūnų pasaulyje.